Po nakties poilsio sostinėje, Pranciškus šeštadienio rytą (Lietuvos laiku - po pietų) atskrido į beveik tris milijonus gyventojų turintį Medeljino miestą. Čia vidaus skrydžių oro uoste pirmiausia aukojo Šventąsias Mišias, panašiai kaip Jonas Paulius II 1986 metais, Medeljino arkivyskupijos tikintiesiems. Šeštadienį buvo minimas kolumbiečio šventojo Petro Clavero liturginis minėjimas. Šis 17 amžiaus jėzuitas savo gyvenimą paaukojo tarnavimui iš Afrikos atgabentiems, kenčiantiems ir beteisiams vergams.
Savo homilijoje Šventasis Tėvas tarsi pratęsė ketvirtadienį Bogotoje švęstų Mišių temą apie krikščionišką gyvenimą kaip mokinystę.
Jėzaus kvietimas sekti paskui jį pareikalavo daug išsityrinimo pastangų iš mokinių, pažymėjo popiežius. Iki tol kai kurie nurodymai, draudimai ir įsakai jiems leido jaustis saugiai, išvengti neraminančio klausimo – „kas patinka Dievui“? O Jėzus, Viešpats, nurodo, kad paklusti reiškia eiti paskui jį ir einant atsidurti priešais raupsuotuosius, paralyžuotus, nusidėjėlius. Ir tokia tikrovė reikalavo kažko daugiau, nei iš anksto parašyto recepto ar nustatytos normos. Taip mokiniai išmoko, kad eiti paskui Jėzų atveda prie kitų prioritetų. Kad būti mokiniais reiškia elgtis taip, kaip Jėzus, kurio laisvė piktino Rašto aiškintojus, paralyžuotus kietos Įstatymo interpretacijos ir praktikos. Jėzaus stilius mokinius mokė eiti prie esmės, atsinaujinti ir įsitraukti.
Pirmiausia, eiti prie esmės. Tai nereiškia viską paneigti, tačiau nerti į gylį. Jėzus moko, kad santykis su Dievu negali būti šalta ištikimybė normoms ar įsakams, išoriniai, gyvenimo nekeičiantys ritualai. Ir mūsų mokinystė neturi būti grindžiama įpročiu, krikšto sertifikatu, bet gyva Dievo ir jo meilės patirtimi. Mokinystė nėra kažkas statiško, bet yra nuolatinis judėjimas link Kristaus, nėra vien doktrinos aiškinimas, bet Viešpaties draugystės patirtis.
Antra, Jėzus „supurtydavo“ įstatymo aiškintojus, kad šie išeitų iš savo kietumo. Panašiai Dvasia „supurto“ Bažnyčią šiandien, kad ši atsisakytų patogumų ir atsinaujintų. Tai neturi bauginti, Bažnyčia visada atsinaujina. Tačiau šis atsinaujinimas negimsta iš kaprizo, o iš tikėjimo, iš Evangelijos. Atsinaujinama ne tam, kad geriau jaustumėmės, o tam, kad geriau atsilieptume į Viešpaties balsą, kad peržiūrėtume savo normas, savo taisykles, kai girdime jo alkio šauksmą, jaučiame jo teisingumo troškulį, jo meilę, kuri nori tapti neprievarta, susitaikymu ir taika.
Trečia, Jėzus moko įsitraukti, net jei kažkam tai gali atrodyti susipurvinimas, susitepimas. Bet krikščionys turi turėti tokios evangelinės narsos ir drąsos, kai susiduria su ištroškusiais orumo. Kaip krikščionys turime padėti pasisotinti Dievu ir negalime būti tokiais, jei laikome iškėlę užrašą „Draudžiama praeiti“. Popiežius priminė, kad erdvė nėra „mūsų“, Bažnyčia nėra „mūsų“, bet Dievo. O mes esame „tarnai“, kurie neturi trukdyti kitų susitikimui su Dievu. Tai gerai išreiškia šv. Petro Clavero šūkis „juodaodžių vergas visam laikui“.
Atvykau čia sutvirtinti jus Evangelijos tikėjime ir viltyje: likite tvirti ir laisvi Kristuje, ir tegu tai atsispindi visame, ką darote. Visomis jėgomis stenkitės sekti Kristų, pažinti Jį, leiskitės būti jo pakviesti ir pamokyti, skelbkite Jį su dideliu džiaugsmu, - melsdamas Dievo Motinos užtarimo sakė popiežius. (Vatikano radijas)
